Matsas Öhmanas yra Švedijos ralikroso vairuotojas. Jis per sniego motociklo avariją 1998 metais patyrė stuburo traumą ir yra paralyžiuotas žemiau juosmens. Matsas buvo puikus sportininkas, dalyvavo sniego motociklų kroso varžybose – septynis kartus tapo Švedijos čempionu, laimėjo du Skandinavijos čempionatus ir buvo Europos čempionas. Per 10 metų jis taip pat startavo kaip motokroso dalyvis.
Nors ir traumuotas, praėjus trejiems metams po įvykio, jis pradėjo lenktyniauti ir nuo to laiko dalyvavo pasaulio ir Europos ralikroso čempionatuose naudodamas specialiai pritaikytą automobilį.
„KYB Europe“ turėjo galimybę pabendrauti su Matsu 2020 metų sezono pabaigoje, kai jo automobilyje buvo sumontuotas elektroninis vairo stiprintuvas ir KYB amortizatoriai.
Papasakokite apie automobilio vidų. Kaip viskas veikia?
Mano mobilumas vis dar yra blogas, manau, šiuo metu apie 10 proc. Esu visiškai paralyžiuotas nuo pažasties žemyn, šiek tiek jaučiu ir galiu judinti rankas, bet, deja, pirštų ne. Taigi viską kontroliuoja viršutinė kūno dalis, todėl išvis neturiu pedalų. Pradedu nuo mygtuko burnoje. Vietoj vairo turiu specialią rankenėlę ant svirties; ją valdau kairiuoju petimi. Likusius prietaisus valdau dešiniąja ranka. Greitis yra atgal, o stabdžiai – į priekį. Pavaras perjungiu alkūne, judindamas aukštyn žemyn. Linguojant į šonus, sankaba nustatoma viena kryptimi, o stovėjimo stabdys – kita.
Pertvarkėme rėmą taip, kad pats galėčiau įlipti į automobilį ir išlipti iš jo. Kadangi mano kūnas paralyžiuotas, kėdė taip pat buvo suprojektuota iš naujo. Ji turi šonines atramas, kurios mane tvirtai laiko ir dėl kurių esu standesnis. Tada komandai tenka tikrai tvirtai prisisegti saugos diržą, kad galėčiau stabiliai sėdėti – man po varžybų visada skauda raktikaulius.
Ar pastaraisiais metais buvo įvesti naujoviški sprendimai, kurie tikrai patobulino automobilį, kad jis būtų pritaikytas jūsų poreikiams?
Ralikrose pradėjau dalyvauti 2001-aisiais, todėl galiu pasakyti, kad dabar yra labai daug puikių dalykų, palyginti su tais laikais. Pavarų perjungimo sistema, sankaba, galiu jas valdyti ir taip toliau – to net negalima palyginti. Esu optimistas, todėl dabar galime susitelkti ties vožtuvų reguliavimu, tęsti darbą su paleidimo sistema ir padaryti automobilį tokį, kokio noriu, o tikiu, kad tai padarysime tikrai gerai! Nesu labai jaunas, bet tai nėra kliūtis. Plėtra vyksta labai greitai.
Naujasis „Audi S1“: kiek darbo prireikė, kad jį atstatytumėte? Kiek tai truko? Koks šiame procese buvo didžiausias iššūkis?
Nuo 2001 metų sukūriau daug automobilių ir praleidau tiek laiko, kiek galėjau, – išbandžiau beveik viską. Jau daugelį metų turiu paruoštą koncepciją ir sistemą, kuri veikia taip, kaip noriu. Tačiau visada yra konstrukcijų, kur reikalingi nedideli pakeitimai. Man nepaprastai svarbu, kad visos svirtys ir tvirtinimai būtų tiksliai ten, kur turėtų būti, nes kitaip nepasieksiu ir tada, aišku, negalėsiu vairuoti. Todėl nepaprastai svarbu rasti tinkamą šių komponentų tvirtinimo vietą. Praėjo beveik 2,5 mėnesio, kol viskas „Audi“ buvo savo vietoje. Dabar esu arti to, kad būčiau visiškai patenkintas.
Kiti vairuotojai gali naudoti rankinį stabdį posūkiuose, o aš, negalėdamas atlikti šio manevro, turiu atlikti posūkius tobulai. Todėl su savo diferencialu važiuoju visiškai kitaip nei visi kiti. Iš pradžių turėjau nedidelę problemą, bet tada atlikome pakeitimą diferencialo elemente ir padėjome jį ant drėgnos žemės, o tai mano atveju taip pat gerai veikė ant sauso paviršiaus.
Su kokiomis problemomis susiduriate starto metu? Sezonui tęsiantis, visa tai atrodė geriau.
Startai šiandien yra didžiausia problema. Kad būtų galima startuoti, reikalinga pažangi pajudėjimo sistema. Sezono pradžioje turėjome nepritaikytą elektroniką. Pradedu burna, ir automobilis šiek tiek pavėluotai pradeda judėti, todėl iš pradžių pamaniau: „Ar esu jau toks senas ir lėtas?“ Bet mes kelis kartus pabandėme ir patobulinome savo startus, nors tiesą sakant tai dar ne tai, ko tikimės. Ralikrose startai yra nepaprastai svarbūs, todėl kitais metais dar labiau pertvarkysime starto sistemą ir padarysime viską, kas įmanoma, kad patobulintume.
Kokios buvo pirmosios mintys apie KYB elektroninę vairo stiprintuvo sistemą „Audi S1“ automobilyje?
Kadangi neturiu dirbančių raumenų, viską valdau petimi ir ranka, geriausiai sekasi dilbiu. Taigi man reikia, kad viskas veiktų lengvai, todėl turiu dvigubą vairo stiprintuvą. Už tai atsakingas yra EPS KYB, bet ir stiprintuvas tiesiogiai vairo mechanizmo pavaroje. Tokio sprendimo privalumas yra tas, kad galiu tiksliau nustatyti EPS KYB, dėl to abi sistemos dirba lengviau arba sunkiau. Kai anksčiau turėjau pernelyg lengvai veikiantį EPS, buvo taip, lyg kartais svyruočiau, nes jis buvo labai jautrus, tačiau dabar, sezono pabaigoje, kai galėjome važinėti, buvo nustatytas taip, kad veiktų šiek tiek sunkiau. Tikslesnio sureguliavimo galimybė man labai svarbi.
Toks pat klausimas apie KYB amortizatorius.
Pasaulis tapo visiškai kitoks, kai pirmą kartą išbandžiau KYB amortizatorius – visiškai kitoks nusileidimo jausmas, po šuolio net pagalvojau, ar tikrai nusileidau. Visiškai neįtikėtina, palyginti su ankstesniais sprendimais. Mano kūnas nelabai gali pasiruošti smūgiui, nes neturiu galimybės pasipriešinti, o su KYB amortizatoriais nusileidžiu be problemų. Tai buvo labai geras pokytis.
Papasakokite, kaip svarbu tinkamai sureguliuoti amortizatorius, kad pasiektumėte sėkmingų rezultatų ralikroso sezone.
Oho! Amortizatoriai yra nepaprastai svarbūs! Be jų nesvarbu, kokį variklį turi automobilyje. Amortizatoriai – tai visas žinynas. Kai startavau sniego motociklų kroso varžybose, daug dėmesio skyrėme amortizatoriams. Taigi sakyčiau, kad šioje srityje turiu daug patirties, bet niekada negali žinoti visko ir nesi tobulas. Žinios, kaip pritaikyti transporto priemonę kelio dangai ir oro sąlygoms, yra ir įdomios, ir nepaprastai svarbios. Jaučiuosi labai gerai važinėdamas su šiais amortizatoriais ir manau, kad jie man padeda vairuoti automobilį ten, kur noriu. Esu dėkingas, kad galėjau naudoti KYB dalis, man tai buvo didžiulė vairavimo motyvacija.
Koks buvo įsimintiniausias įvykis jūsų karjeroje?
Sniego motociklų kroso varžybose startavau nuo 1977-ųjų., o ralikrose – nuo 2001-ųjų, todėl turiu kelerių metų patirtį. Svarbiausi įvykiai sniego motociklų varžybose yra Europos, Skandinavijos ir Švedijos čempionatai. Ralikrose Švedijos čempionate iškovojau kelis medalius – „Supercar“ ir „Supernational“ varžybose. Strengneso trasoje 2010 metais pasiekiau laimėjimų, ir jie vis dar aktualūs.
Taip pat gavau „Sportspegelpriset“ apdovanojimą 2011 metais Švedijos sporto įvykyje (svarbus apdovanojimas didžiausiame Švedijos sporto įvykyje). Turėjau būti nominuotas „Metų sportininko“ kategorijoje tarp žmonių su negalia, bet negalėjau, nes konkuruoju su negalios neturinčiais asmenimis.
Ar turite kokių nors planų 2021 metais?
Nesame tikri, ar vyks varžybos dėl COVID-19 pandemijos, bet žinau, kad toliau tobulinsime automobilį, kad jis būtų paruoštas varžyboms. Bandysime žengti žingsnį toliau nei pernai, ir tada tai tikrai bus labai gerai. Svarbiausias 2021 metų tikslas yra paruošti automobilį startui, o tada visko gali įvykti. Esu realistas ir žinau, kad nebūsiu greičiausias Europos čempionate, tačiau šie automobiliai yra tikrai geri, todėl turėtų patekti į kai kuriuos finalus.
Ką patartumėte kitiems asmenims, patyrusiems traumų, kurios pakeitė jų gyvenimą?
Aš turėjau dvi galimybes: arba pasiduosiu, arba padarysiu ką nors, kad atrodytų taip, kaip yra dabar. Pasirinkau antrąjį variantą. Žinoma, tai nelengva iškart po avarijos. Buvau tikrai fiziškai neįgalus ir iš pradžių mačiau save tik gulintį lovoje ir reikalaujantį nuolatinės ilgalaikės priežiūros. Net negalėjau paliesti savo nosies, negalėjau apsirengti, taigi ką galėčiau daryti gyvenime? Tačiau svarbu nepasiduoti. Rytoj išauš nauja diena, nesvarbu, kokios būsenos esi ir kokiomis spalvomis tai matai, visada ateina rytojus. Niekas nevyksta taip greitai, kaip spragtelėjimas pirštais, tačiau tai tampa visiškai nauju tavo gyvenimu ir reikia laiko, kol prie jo pripranti. Su negalia taip pat galima gyventi.
Man nėra geresnės reabilitacijos nei ralikrosas. Šiame automobilyje jaučiuosi kaip visiškai sveikas žmogus, tarsi viskas mano kūne puikiai veiktų. Tai stebuklingas jausmas, kai esi neįgalus taip ilgai kaip aš. Pavyzdžiui, kai sėdžiu savo automobilyje prie Höljes starto linijos ir matau, kaip 50 000 žmonių džiūgauja. Tada suprantu, ką patiriu, kad galiu tai padaryti. Nedaugelis žmonių patiria tokį palaiminimą.
Deja, automobilių sporte nedaug neįgalių dalyvių, todėl mums jų reikia daugiau. Visą laiką turėjau eiti savo keliu ir niekada neturėjau nieko, kas būtų panašioje situacijoje, su kuo galėčiau pasikalbėti. Būtų smagu, jei startuotų daugiau žmonių su negalia, su kuriais galėčiau pasidalyti patirtimi. Jau daugelį metų modifikuoju automobilius ir mielai padėsiu kiekvienam, kas paprašys patarimo.
Greitų klausimų ir atsakymų serija
Mėgstamiausia RX trasa…
Žinoma, Strengnesas ir Höljes.
Sunkiausia RX trasa…
Tierpo trasa (Švedijoje) yra labai sunki.
Mėgstamiausias lenktyninis automobilis…
Aišku, mano „Audi S1“.
Autoritetas…
Neturiu išskirtinių autoritetų, tačiau yra daug puikių vairuotojų. Pavyzdžiui, „MotoGP“ legendos, tokios kaip Valentino Rossi ir Stefanas Evertsas motokrose.
Didžiausias konkurentas…
Man jis yra mano automobilyje, pats sunkiausias priešininkas, kokį tik turėjau.
Ar turite kokių nors ritualų prieš lenktynes?
Ne, turbūt ne. Kita vertus, noriu, kad viskas būtų gerai paruošta, bet ne tam, kad atneštų sėkmę, o labiau tam, kad viskas vyktų sklandžiai.
Mėgstamiausias patiekalas prieš lenktynes…
Varžybų dieną valgau gana daug. Tai negali būti valgis, kurį sunku virškinti, geriausia makaronai ar kažkas panašaus.
Ką darote po varžybų, kad atsipalaiduotumėte ir išeitumėte iš šio lenktynių režimo?
Po varžybų man sunku užmigti, nes turiu viską sutvarkyti savo galvoje. Tai man svarbus procesas. Analizuoju visas pavaras, žiūriu vaizdo įrašus iš automobilio, peržiūriu duomenis ir pan. Tik kitą dieną galiu tikrai atsipalaiduoti, o po visko esu tikrai išsekęs.